Lino cut landscape – WINTER TREE

Lino cut landscape – WINTER TREE

1984 Lino cut 29 x 20 cm

Buvau devynių ar dešimties metų, – ketvirtoje klasėje. Mūsų dailės mokytojas, nepaisant visų sovietinės realybės sąlygų, sugalvojo, kad dailės pamokose turėsime linoraižinį. Laikais, kai nebuvo nieko, tik trys televizijos kanalai, iš kurių vienas transliuodavo Brežnevą, kitas – komunistų suvažiavimą, o trečias abu dalykus kartu paėmus, o parduotuvių vitrinose stovėdavo vazonai su vaškuolėmis ir alijošiais, nes nebuvo net prekių, kurias būtų galima išstatyti languose, jis sugalvojo, kad mes per 45 minutes kursime grafikos – linoraižio – darbus?

Neįsivaizduoju, iš kur kiti vaikai gavo kaltukų ar linoleumo. Tokių dalykų pirkti tiesiog nebuvo. Tokių dalykų galėjai tik susimeistrauti pats, kažkaip gauti. Ir mes raižėme, susižeisdami, kruvinais pirštais kietą linoleumą, su pačių pasigamintais įrankiais, – anuomet tėčiai dar mokėjo meistrauti, dažnas rūsyje buvo įsikūręs dirbtuvę gaminti dalykams, kurių nenusipirksi. Vėliau į klasę buvo atgabentos staklės spaudai, mes dažėme klišes, jas atspaudėme. Mano linoleumas buvo skiautė, likusi nuo virtuvės grindų klojimo. Šlykštus toks, tąsus, jei per giliai rėši – kiaurai pervarysi ir kaltukas užsipainios sintetiniuose siūluose, jei mažiau spausi – jis nusilups paviršiumi ištisais plotais. Tik vėliau patyriau, kad būna ir mikšti, rudi linoleumai, kuriais galima eiti kaip per sviestą. Man atrodė, kad jie yra šokoladiniai, tik sustingę. Neatsimenu, kokia buvo tema, išraižiau medelį ir kai atėjo mano eilė įvertinimui.
– Nu, žinai, Mika – pasakė mokytojas, – tu turi grafikos gyslelę. Aš tau vien už šitas medžio šakas galiu penketą* parašyti!
*anuomet didžiausias pažymys penkiabalėje sistemoje.
– Nu tai ir parašykite! – sakau jam.
Visi ketvirtokai sužiuro į mokytoją. Įtampa augo, nes taip įžūliai su mokytojais tais laikais niekas nekalbėdavo. Jis pagalvojo, paėmė žurnalą ir įrašė man penketą.
Kaip gerai turėti grafikos gyslelę, pagalvojau, ir kitąmet įstojau į dailės mokyklą.
Iš tos įstaigos darbų turiu, bet jų matyti nenoriu. Man jie prėski.
O šį, patį pirmąjį, dar iš mokyklos laikų, pasikabinau ir dabar kasdien jį matau ant sienos.
Užauginti savo medelį nepakanka.
Reikia jo neužleisti.